STRAIPSNIAI
Neignoruokite drenažo 
2008-10-25 Šaltinis: UAB "Folio Media";
Prieš kelis tūkstantmečius išrastas pastatų drenažas mūsų protėviams neatrodė nereikšmingas dalykas. Šiais laikais atsiranda taupiųjų, kurie sklypų ir pastatų sausinimą laiko tuščiu pinigų švaistymu.
Kaip pasirinkti sklypą?
Be visiško drenažo ignoravimo, daroma dar viena klaida: mėginama įsirengti drenažą savo jėgomis, vadovaujantis vien vamzdžių pardavėjo
"Neignoruokite drenažo"
rekomendacijomis, neatlikus grunto sudėties bei gruntinių vandenų gylio tyrimo. Vandens ūkio specialistai rekomenduoja nesiimti saviveiklos ir kreiptis į drenažų įrengimo specialistus.
Drėgnų sklypų ir teritorijų sausintojai pataria: prieš renkantis vietą statiniui ar gyvenvietei, protinga būtų atsižvelgti į sklypo drėgnumą. Optimalus variantas, kai požeminis vanduo yra giliai, o paviršinis gali lengvai nutekėti: pavyzdžiui, kai sklypas natūralioje aukštumėlėje, o dirvožemis laidus vandeniui.
Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto buvusio specialisto šviesios atminties R. Urbono knygoje „Melioracija sausinimas" teigiama, jog geriausia, kai „požeminis vanduo yra ne mažiau kaip 0,5 m giliau negu įgilintų statinių (rūsių, daržovių ar vaisių saugyklų) pamatai". Jei sklype požeminis vanduo arti žemės paviršiaus, jis skverbsis į požemines pastatų dalis, jas drėkins arba užlies. Prasčiausia, jei požeminiame vandenyje yra betonui agresyvių cheminių junginių. Pavyzdžiui, jei vandenyje magnio oksido koncentracija didesnė nei 2 proc., toks vanduo pamažu suardys pamatų betoną, ir pastatas taps nestabilus. Dar labiau pamatus ardo sulfato druskų junginiai: pamatams iškyla pavojus, kai požeminiame vandenyje šių druskų yra daugiau nei 0,2 proc.
Dar viena drėgnų sklypų su negiliai slūgsančiu požeminiu vandeniu problema ta, kad prisotintų vandens gruntų vidinės trinties kampas, sankabumas bei skaičiuojamasis grunto atsparumas yra labai sumažėjęs. Paprasčiau tariant, tokiame sklype atsiradus papildomų apkrovų (pavyzdžiui, važinėjant statybinei technikai), gruntas gali pasislinkti, suslūgti, o pastatai - deformuotis.
Šiuo metu šalia didžiųjų Lietuvos miestų trūksta gyvenamajai statybai skirtų sklypų, taigi pirkėjai linkę stverti vos ne kiekvieną arčiau miesto esantį žemės plotelį. Graibstomi ir žemės ūkio paskirties sklypai, tikintis pakeisti jų paskirtį. Populiariausi - šalia upių ir kitų natūralių vandens telkinių esantys žemės lopinėliai. Nors buvusiems žemės ūkio paskirties sklypo savininkams ir nerūpėjo, kokiame gylyje slūgso požeminis vanduo, pageidaujančiam tokiame sklype statyti namus ši informacija labai reikalinga. Esant vandens pertekliui grunte, statybų teritoriją būtina sausinti.
Ką reikia žinoti statytojui?
Prieš pasirinkdami tinkamą sausinimo būdą, statybų vystytojai ar sklypo šeimininkai pirmiausia turėtų išsiaiškinti drėgmės pertekliaus priežastis. Šlapio sklypo kaltininkai - ne tik atmosferos krituliai, paviršinio ar požeminio vandens pritekėjimas, bet ir sumažėjęs drėgmės garavimas dėl grunto savybių. Taip pat sklype nuolat telkšančių balų ir įmirkusio dirvožemio kaltininkais gali būti netoliese esanti asfaltuota gatvė, betonuota aikštelė, iš kurių į žemiau esančius sklypus gali tekėti paviršinis vanduo.
Sklypų savininkai dažnai klaidingai mano, kad statant pastatus žemose vietose, pakanka žemės paviršių pakelti atvežtiniu gruntu. Kaip teigia Vandens ūkio instituto specialistas, užpilti gruntu galima tik labai intensyviai užstatomų teritorijų nedidelius plotus. Mat žemose vietose žemės paviršiui pakelti supilamas gruntas nėra tinkamas pagrindas statiniams su įprastais juostiniais pamatais. Statant šlapiame sklype, pamatų įrengimo būdą teks pasirinkti pasitarus su kompetentingais specialistais. Tačiau veikiausiai bus rekomenduota naudoti polinius ar giliuosius pamatus. Pamatus neišvengiamai teks hidroizoliuoti, o sklype įrengti drenažą.
Ar verta drenažą pamiršti?
Nedaugelis žino, kad statybose drenažas pradėtas naudoti keli tūkstančiai metų iki mūsų eros pradžios (žemės ūkio naudmenų sausinimui drenažas naudojamas tik nuo XIX a. pirmosios pusės). Drenažas ne tik naudingas sklype auginamoms kultūroms (drėgnoje žemėje nenoriai auga daugelis vaismedžių, kieme telkšo balos, o rudenį ir pavasarį - purvynai).
Viena iš dažnai dar pasitaikančių klaidų, kad namo savininkai drėgname sklype atsisako rūsio ar pusrūsio (suprasdami, kad pastarajame gali telkšoti vanduo), o pamatų drenažą pamiršta, tikėdamiesi taip sutaupyti. Specialistai tvirtina, kad pamatų drenažas būtinas ne tik norint, kad rūsiuose netelkšotų vanduo. Drenažas bei hidroizoliacija apsaugo pastato pamatus bei sienas nuo ardomojo vandens poveikio. Drenažas padidina statinių bei gruntų atsparumą deformacijoms.
Požeminiai vandenys
Be specialistų pagalbos tinkamai įsirengti drenažą yra sunku, tačiau kai kuriuos aspektus statytojams būtina žinoti. Šių eilučių autorė matė atvejį, kai vamzdžiais prekiaujančios firmos vadybininkas, statytojui paklausus, kokiame gylyje geriausia kloti drenažą, neatliko jokių skaičiavimų, neįvertino grunto ypatybių, keletą kartų keitė nuomonę ir kartais prieštaravo pats sau. Galiausiai pasiūlė rengti drenažą pamato apačios lygyje ir rekomendavo užsisakyti jų gaminamą drenažo sistemą.
Mokslininkai tvirtina, kad drenažo gylis priklauso nuo daugelio faktorių.
Požeminiai vandenys skirstomi į keletą rūšių. Paviršinis vanduo kaupiasi viršutiniame žemės sluoksnyje maždaug iki 5 m gylio. Jis dažniausiai susidaro sunkios mechaninės sudėties dirvožemyje, įsisunkus lietaus ir tirpsmo vandeniui. Šis vanduo kaip netikėtai atsiranda, taip netikėtai ir išnyksta, todėl gyventojai dažnai skundžiasi pavasarį ir rudenį rūsiuose atsirandančiomis balomis.
Gruntinis vanduo slūgso virš pirmojo vandeniui nelaidaus sluoksnio - vandensparos. Slėgis lygus atmosferiniam, šis vanduo lėtai sunkiasi nelaidaus sluoksnio nuolydžio kryptimi. Šį vandenį maitina krituliai ir paviršinis vanduo. Lietuvoje gruntinis vanduo dažniausiai slūgso 5-30 m gylyje. Dažnai intensyviai maitinamo gruntinio vandens lygis pakyla net iki žemės paviršiaus ir susijungia su paviršiniu vandeniu. Tokiuose sklypuose žemės ypač drėgnos. Gausiausi gruntinio vandens telkiniai Lietuvoje yra Pietryčių smėlingoje lygumoje, apimančioje Žeimenos, Vokės, Merkio ir Baltosios Ančios upių baseinus. Taigi ketinantiems statydintis prie šių upių sodybas reikia būti itin apdairiems.
Statytojai turėtų atsiminti, kad gruntinio vandens lygį ne visada galima nustatyti iš akies. Drėgnos rūsio sienos, vandens prisipildanti kieme iškasta duobė nėra pakankamai tikslus gruntinių vandenų gylio rodiklis. Taigi nustatyti gruntinio vandens lygį būtina patikėti rimtam, savo darbą išmanančiam specialistui, o ne vamzdžiais prekiaujančios firmos vadybininkui. Drenažą galima tiesti prieš hidroizoliuojant pamatą ir po to, bet visada - prieš užpilant pamatus žeme. Be drenažo įrengtus pamatus teks atkasti.
Kokiame gylyje kloti vamzdžius
Drenažo gyliu (hd) vadinamas atstumas nuo žemės paviršiaus iki drenažo tranšėjos dugno arba drenos apačios. Statybiniame drenaže hd priklauso nuo drenažo paskirties. Lengvos mechaninės sudėties dirvožemiuose drenažo gylis mažesnis negu vidutinio sunkumo ir sunkiuose dirvožemiuose. Vidutinio sunkumo ir sunkūs dirvožemiai drenuojami giliau. Sluoksniuotame dirvožemyje drenas reikia įrengti lengvesniame ir laidesniame vandeniui sluoksnyje, kur filtraciniai pasipriešinimai mažesni ir vanduo į dreną patenka lengviau. Vietovėse, kur iškrinta daug kritulių, drenos klojamos sekliau, kad paviršinis vanduo kuo greičiau būtų pašalinamas. Tačiau pernelyg sekliame drenaže žiemą gali susidaryti ledo kamščiai, trukdantys tekėti vandeniui ir ardantys drenažo vamzdžius, todėl drenos turi būti įrengtos giliau žemės įšalo zonos. Lietuvoje dirvožemio įšalimo gylis vidutiniškai siekia 0,5-0,8 m (mažiausias pajūryje, didžiausias Pietryčių Lietuvoje). Dažniausiai statybos objektuose pasitaikantis horizontaliojo drenažo gylis yra nuo 1,5 m.
Statybinio drenažo rūšys
Be įprasto vamzdinio drenažo, statybose gana plačiai taikomas ertminis drenažas su užpildu, o pastarasis dažnai derinamas su vamzdiniu.
Horizontalusis statybinis drenažas dažniausiai būna savitakis, naudojami perforuoti vamzdžiai. Statybinio drenažo įtekėjimo angų plotas turi sudaryti iki 5 proc. bendrojo vamzdžių paviršiaus. Kaip teigiama literatūroje, ertminis drenažas su užpildu statybose labai dažnas. Šiuo atveju ertmė - statiniui padaryta iškasa, užpildas - skalda, žvyras, smėlis. Pastatų pasieniais dažniausiai įrengiamas prizminis, o po grindimis - sluoksninis drenažas. Ertminio drenažo su užpildu konstrukcija paprasta, o veikimas gana patikimas, tačiau vanduo tokiu drenažu pašalinamas lėtai, eksploatavimo metu neįmanoma tokio drenažo remontuoti ar išvalyti.
Labai efektyvus ertminis drenažas kartu su vamzdiniu, nes pirmasis surenka požeminį vandenį iš didelio ploto, o antrasis šį vandenį greitai pašalina. Kai sluoksniniame drenaže naudojamas stambesnių frakcijų žvyras ar skalda, kartu panaikinama ir kapiliarinė tėkmė (paveiksliuke parodytas šlaite esančio pastato kombinuotas (vamzdinis-ertminis su užpildu) drenažas). Minimalus ertminio drenažo nuolydis - 1 proc., vieno sluoksnio storis turi būti ne mažesnis kaip 15 cm. Šiame straipsnyje pateikiame keletą brėžinių iš R. Urbono leidinio.
Kaip įrengti?
Kaip įrengti horizontalųjį drenažą? Pirmiausia šalia namo pamatų iškasama tranšėja arba naudojama ta pati tranšėja, kaip ir pamatams. Iškastos tranšėjos dugnas sutankinamas ir išklojamas 5 cm žvirgždo ir smėlio sluoksniu. Ant šio sluoksnio klojami drenažo vamzdžiai. Minimalus nuolydis turi būti bent 2 milimetrai kiekvienam ilgio metrui. Jeigu gruntas molingas, nuolydis turėtų būti didesnis ir sudaryti ne mažiau kaip 3 mm kiekvienam metrui. Optimalu, jei nuolydis 5 mm ilgio metrui. Vanduo į vamzdį geriau įtekės, jei jį užpilsime vandeniui laidžiu gargždu. Paskui pilamas smėlio sluoksnis, o tranšėja užkasama įprastu gruntu.
Drenažo sistema prižiūrima per apžvalginius bei nukreipiamuosius šulinėlius. Šulinėliai gali būti įrengiami iš gelžbetoninių žiedų, tačiau dauguma drenažo sistemų tiekėjų siūlo plastikinius šulinius. Kartkartėmis drenažo sistemų vamzdžius reikia praplauti. Tai daroma per nukreipiamuosius šulinėlius spaudiminiu vandeniu iš sodo laistymo žarnos. Drenažinės sistemos vamzdžiai plaunami per nukreipiamuosius šulinius.
Drenažiniais vamzdžiais surinkta drėgmė nuteka į vandenį surenkančius šulinius. Tokį šulinį reikia iškasti žemiausioje sklypo reljefo vietoje. Vandenį galima sunaudoti daržų ar žaliosios vejos laistymui. Jeigu netoliese yra kanalų, vandenį galima išpumpuoti į juos. Galima įsirengti ir specialų šulinį be dugno. Kuo šulinys gilesnis, tuo geriau. Dugnas užpilamas smėlio ir gargždo užpildu. Kuo mažesnio laidumo gruntas, tuo gilesnis šulinys reikalingas ir tuo storesnis turi būti užpildo storis. Taip drenažo vanduo patenka į gilesnius grunto sluoksnius ir nuvedamas nuo sklypo bei pamatų.
Projektavimas
R. Urbonas rašė, kad projektuojant statybos objektams ar gyvenvietėms nusausinti skirtus apsauginio drenažo tinklus, reikia atsižvelgti į vandens, maitinančio konkretų sklypą ar teritoriją, rūšį. Dažniausiai apsauginis drenažas įrengiamas už sausinamos teritorijos ribų arba jos pakraščiu. Dažniausiai naudojamas apsauginis išorinis žiedinis drenažo tinklas. Vidinis ar mišrus (vidinis - išorinis) tinklas labiausiai tinka, kai sausinamą sklypą maitina giluminis - artezinis vanduo, tai yra sklypas šaltiniuotas.