STRAIPSNIAI
Kaip įrengti vandens telkinį, kad jį globotų gamta 
Šaltinis: 2008-10-02 UAB „FOLIO VERSO“;
Tvenkinys - patvenktas, kūdra - iškasta
Sklypų prie ežerų ir upių trūksta, jie brangūs, todėl nemažai norinčių įsikurti gamtoje bando iškasti dirbtinį vandens telkinį. Tam nepakanka išrausti duobę. Kad dirbtinis ežeras teiktų malonumą, labai svarbu teisingai parinkti vandens telkinio vietą, gylį, plotą ir, svarbiausia, nenusižengti gamtos dėsniams.
Tradiciškai visi dirbtiniai vandens telkiniai vadinami tvenkiniais, tačiau iš tikrųjų taip nėra. UAB „Senasis ežerėlis" direktorius ekologas dr. Aušrys Balevičius patikslina, kad tvenkinys - vandens telkinys, kuris susidaro patvenkus natūralų vandentakį - šaltinį, upelį. Kitaip tariant, tai vandens telkinys su hidroįtvaru - kokia nors užtvanka. Tvenkinyje visada yra prietaka ir nuotėkis. Kūdra - dirbtinai išraustas nepratakus duburys, prileistas ar savaime užsipildantis paviršiniu ar gruntiniu vandeniu. Skirtingai nei tvenkiniui, kūdrai nereikia patvankos ir vandens lygio reguliatoriaus.
Jeigu yra pasirinkimo galimybė, kaip geriau - kasti kūdrą ar patvenkti upeliūkštį? A. Balevičius sako, kad priklauso nuo upeliu atitekančio vandens kokybės. Ar suformuotas vandens telkinys bus tinkamas maudytis ir teiks malonumą, apie 80 proc. lemia teisingi individualūs sprendimai, kuriuos sąlygoja vietos situacija.
Esminiai kūdros ar tvenkinio įrengimo principai susiję su teisingu ploto, gylio ir prietakos pasirinkimu bei gerą vandens kokybę palaikančios ekosistemos suformavimo. „Jeigu bandysite išrausti kūdrą smėlyje, patirsite nesėkmę, nes smėlio duburyje vanduo paprasčiausiai nesilaikys", - sako A. Balevičius.
Pagrindinė bendrovės „Senasis ežerėlis" darbo kryptis - konsultacijos norintiems kasti ar restauruoti kūdrą, tvenkinį, išvalyti ežerą, vandentvarkos srities galimybių studijų, techninių projektų rengimas bei darbų atlikimo techninė priežiūra. „Užsiimame viskuo, kas šlapia - nuo idėjos iki upėtakio. Turime keletą partnerių, kuriems patikime kasybos bei vėlesnio vandens telkinio įrengimo, tvarkymo bei priežiūros darbus", - paaiškina bendrovės direktorius.
Ko norite ir ką galite
A. Balevičius svajojantiems apie tvenkinį ar kūdrą pirmiausia siūlo apsispręsti, kokiam tikslui jis bus skirtas, - maudytis, žuvims veisti, ar tik dekoratyvinis. Kita sąlyga, į kurią nevalia neatsižvelgti, - sklypo plotas.
„Kūdros ar tvenkinio nori ir gyvenantys 6 arų sklype. Tačiau reikia nepamiršti, kad net ir labai sekliam - 1,5-2 m gylio vandens telkiniui būtina suformuoti šlaitus. Kad jie neslinktų, nuolydžio kampas turi būti 1:2, maudymosi zonoje paprastai krantai dar nuožulnesni - 1:3 ar 1:4. Vykstant natūraliai dirvos erozijai statesni šlaitai neišvengiamai nuslenka. O jeigu dar netoliese yra namas ar šiltnamis... Sunku įsivaizduoti optimalaus dydžio savaime gerai funkcionuojančią kūdrą šešiuose aruose, nebent kūdrai ir jos pakrantėms paskirtumėte vos ne visą sklypą. Jeigu vis dėlto savininkas pasiryžo svajonę įgyvendinti mažame sklype, jis turėtų nusiteikti arba galimoms nesėkmėms, arba didelėms išlaidoms", - sako tvenkinių konsultantas.
Jeigu sklypo paviršiuje plyti pusmetrio storio derlingos žemės sluoksnis, o po juo - vandeniui laidus gruntas (smėlis, žvyras), vanduo kūdroje laikysis tik paklojus specialią plėvelę, geotekstilę ar nuklojus dugną bei povandeninius šlaitus maždaug pusmetrio storio molio sluoksniu. Specialistai tokį sluoksnį vadina ekranu. Šiuo atveju kūdros įrengimas gerokai pabrangsta. Taigi vietose, kur vanduo natūraliai nesilaiko, kūdrą iškasti galima, tik reikia pagalvoti, ar verta, ar tai nebus pernelyg brangus malonumas. „Tinkamiausia vieta vandens telkiniui - ten, kur pati gamta jį pripažįsta ir priima. Žinoma, jei esate labai turtingas ir norite turėti kūdrą po sodybos ant kalniuko langais - ją įmanoma įrengti ir tokioje vietoje. Tam nereikia nei superaukštų technologijų, nei ypatingų žinių. Tai tik pinigų kiekio klausimas", - sako A. Balevičius.
Panašiai situaciją nusako ir bendrovės „Geodena" technikos direktorius Saulius Baliūnas. Pasak jo, žmonės pigiai perka net pelkėtus sklypus ir įsivaizduoja, kad juose tyvuliuos vandens telkinys. Tokioje vietoje ekskavatorius smenga, tenka tvirtinti privažiavimo kelią.
Bus vandens ar ne?
Jeigu sklype yra žemesnė ar papelkėjusi vieta, šlapia pieva, kurioje pavasarį ilgiau užsilaiko tirpsmo vanduo, o paviršiuje susiformavęs durpių sluoksnis, galima manyti, kad tokioje vietoje vandens bus. Ypač jei giliau slūgso sunkiai laidaus grunto (molio, priemolio) sluoksnis. Tačiau patikimiausias požymis rodantis, ar iškastame duburyje atsiras vandens ir jis laikysis - gruntinio vandens lygis.
Nemažai žmonių mano, kad jeigu sklype esančiame šulinyje vanduo yra aukštai, jo netrūks ir kūdroje, ir atvirkščiai. Ekologas A. Balevičius sako, kad tokia tiesmukiška sąsaja ne visada pasitvirtina, nes vandens lygį lemia gruntų struktūra, o ji net ir mažame sklype gali skirtis. Taigi jei šulinyje vanduo slūgso 12 m gylyje, tai dar nereiškia, kad ir kūdrai reikės tokio gylio. Paprastai kūdros kasamos iki arčiau paviršiaus esančio, seklesnio gruntinio vandens horizonto. Bet jei pirmasis gruntinio vandens sluoksnis yra tik 6 m gylyje, ir be specialistų aišku, kad kūdros kasti neverta. Joje vandens nebus arba kūdrą reikės iškloti plėvele, padengti molio sluoksniu ar kitokiu būdu sulaikyti vandenį.
Vis dėlto, sumanius išsikasti kūdrą, specialistai rekomenduoja pirmiausia atlikti geologinius tyrimus: išgręžti kelis bent iki 6 m gylio gręžinius numatomos kūdros vietoje (teoretikai nurodo, kad 5-10 arų kūdrai vienalyčiame sluoksnyje reikia 5 ar 6 gręžinių, praktikai - kad užtenka 2-5).
Geologiniai gręžiniai suteikia daug informacijos. Geologai pasako, kokie gruntai yra apačioje, ir gruntinio vandens lygį. Jie pataria, kur geriau sklype kasti, į kurią pusę orientuoti vandens telkinį - kur verta kasti sekliau, kur giliau. Šiuo metu geologai ima 500-600 litų už vieną gręžinį.
Kasimo darbai nėra pigūs, todėl kasant aklai galima turėti nemažai nuostolių. Kelių apklaustų kasybos įmonių vadovai įvardijo, jog šiuo metu už iškastą arą prašo nuo 2 iki 4 tūkst. litų, priklausomai nuo kūdros gylio ir kasimo sudėtingumo.
Žinant geologinę planuojamo vandens telkinio vietos struktūrą galima išvengti ir dažnai pasitaikančios klaidos, kai telkinio duburys pergilinamas, t. y. kasant sunkų molingą, gerai vandenį sulaikantį gruntą prasikasama iki smėlio sluoksnio, pro kurį kūdros vanduo nudrenuojamas į smėlio klodus ir iš pažiūros optimaliame grunte įrengtoje kūdroje vanduo nesilaiko. „Mes tokius atvejus vadiname iš vonios ištraukto kamščio efektu", - šypsosi A. Balevičius.
Geriausiai vandenį sulaiko molis, tačiau jis turi ir kitų savybių nelabai naudingų kūdrai: maudantis telkinyje molingu dugnu, drumsčiasi vanduo ir drumzlinas laikosi 2 ar 3 savaites. Tokiu atveju maudymosi zonos dugną tenka ekranuoti žvyru ar smėliu. Neblogai vandenį laiko ir priemoliai. Tokiame grunte iškasta kūdra ne taip drumsčiasi. Prasčiausiai vandenį laiko smėlis, žvyras ir dauguma supiltinių gruntų.
Bendrovės „Geodena" vadovai prisipažino, kad fiziniams asmenims kūdras dažniausiai kasa be geologinių tyrimų ir projekto. Anot jų, pradėjus kasti matyti, bus vanduo, ar ne. Jie siūlo kasti iki 4 ar 5 metrų gylio.
Draugaukite su įstatymais
Daugeliu atvejų ne saugomose teritorijose esančiuose privačiuose žemės sklypuose, nepriklausomai nuo jų paskirties, kliūčių kūdroms kasti nėra. Tačiau nereikia pamiršti, kad daugelis žemės plotų Lietuvoje yra drenuoti, todėl net ir kasant nedidelę (iki 3 arų) kūdrą, kuriai nereikia projekto, rekomenduojama užsukti į rajono savivaldybės žemės ūkio ar melioracijos skyrių ir gauti drenažo sistemos planą bei rašytinį „palaiminimą" planuojamai kūdrai įrengti. Jeigu kūdra bus iškasta per arti drenažo, sistema gali nutraukti kūdros vandenį, todėl kūdra gali užsipildyti nepilnai. Kita vertus, pažeidus drenažą galima sugadinti (užtvindyti) savo ar kaimyno žemės sklypus, į kūdrą neapgalvotai suleisti drenažo vandenys gali pabloginti jos vandens kokybę. Jeigu į nepratakią kūdrą suleisime drenažą ir (arba) paviršinį nuotėkį nuo ariamos žemės plotų - prasta kūdros vandens kokybė bus užprogramuota. Įrengiant tvenkinius, griežtai draudžiama patvenkti drenažo vandens išleistuvus.
Žinodami aplink sklypą ar jame esančias drenažo sistemas turėsite dar vieną garantiją, kad kūdrai kasti išleisti pinigai nenueis veltui. Projektuotojai duomenis apie melioracijos sistemas paprastai gauna savivaldybių melioracijos ar žemėtvarkos skyriuose. Jeigu projekto nerengiate ar nerandate projektuotojo, melioracijos sistemos planais sklype ir aplink jį galite pasidomėti patys. Tiesa, ne specialistui jie sunkiai suprantami.
Jeigu kūdra ne didesnė nei trys arai, projekto ir leidimo kasybos darbams nereikia. Tačiau praktikai pataria geriau juo apsirūpinti. Tiesa, nemažai tautiečių, turinčių du besiribojančius sklypus sodininkų bendrijoje, įsigudrina kasti dvi 3 arų kūdras ties sklypų riba, kurios vėliau netyčia susijungia į 6 arų kūdrą. „Nemanau, kad tai rimtas sprendimas, galbūt pigiau pasidaryti projektą ir gauti leidimą, nei vėliau turėti nemalonumų. Visa Lietuva kas keletą metų fotografuojama iš kosmoso ir analizuojami žemėnaudos pokyčiai. Jeigu jūsų vandens telkinys iškastas be leidimo ir yra kur kas didesnis nei trys arai, galite sulaukti baudų bei nemenkų ieškinių dėl žalos gamtai atlyginimo", - sako A. Balevičius.
Jeigu norite kasti kūdrą sklype, kuris yra saugomoje teritorijoje (nesvarbu, kokiu lygiu), patariama apie savo ketinimus pranešti Aplinkos apsaugos departamentui ar net regiono aplinkos apsaugos agentūrai ir darbus derinti su jų specialistais.
A. Balevičius įsitikinęs, kad Lietuvoje dar nėra kūdrų kasimo kultūros. „Jeigu žmonės vaizdingame reljefe kasa keturkampes kūdras, primenančias baseinus ar techninius griovius, apie ką daugiau galime šnekėti", - retoriškai klausia ekologas.
Kūdros krantai
Iškastą žemę vežti toli yra brangu, teisėtai parduoti - sudėtinga, todėl dažniausiai gruntą stengiamasi išsklaidyti aplink vandens telkinį. Jeigu iškastos durpės ar kita derlinga žemė paskleista per arti vandens telkinio, šiam dirvožemiui mineralizuojantis maisto medžiagos kartu su paviršiniu nuotėkiu teka į vandens telkinį, nes šis paprastai būna žemiau. Tai didžiulė problema, nes maisto medžiagos skatina augti vandens augalus, eutrofikuoja (eutrofija - gera mityba) vandenį. Todėl specialistai pataria iškastą gruntą supilti už naujai suformuotos kūdros prietakos baseino ribų, kad paviršinis vandens srautas net per liūtį nepasiektų kūdros ir nepablogintų jos vandens kokybės. Per gruntą besisunkiančio vandens prietakos į kūdrą išvengti neįmanoma, bet toks vanduo yra švaresnis, gruntas jį perfiltruoja.
Kitas būdas - apsaugoti kūdros vandenį nuo paviršinio liūčių vandens - kiek įmanoma stabilizuoti dirvos eroziją. Tam pirmiausia turi būti suformuoti normalaus nuolydžio šlaitai - bent 1:2, antra, gruntą apink kūdrą iš karto po iškasimo reikia stabilizuoti apsėjant jį žole, užklojant velėna, labiau pažeidžiamose statesnėse vietose galima naudoti tinklus ir geotekstilę. Jeigu kūdros krantai žemėja pamažu (1:3), jie greitai apauga makrofitais, bet šiuos augalus sekliose vietose nesunku išpjauti ir išnešti už prietakos baseino ribų.
Kaip minėta, maudymosi vietoje krantai turi būti išpilti smėliu, tiek viršvandeninių, tiek povandeninių šlaitų nuolydis turi būti mažesnis, kad smėlis nesuplūstų į gilumą.
Lietaus vandenį, ypač nuo intensyvios žemdirbystės plotų, kiemų ar kelių susirenkančius jo srautus patariama nukreipti taip, kad ši paviršinė prietaka nepasiektų kūdros. Tam galima įrengti filtracinę vagą - žvyru užpiltą iškasą, kurioje paviršiniai vandens srautai pirmiausia įsisunkia į gruntą ir tik persifiltravę per jį pasiekia kūdrą.
A. Balevičius sako, kad sunku šiais laikais įsivaizduoti, jog taip būna, bet jį nepaliauja stebinti žmonės, kurie įsirengia maudymuisi „ir viskam kitkam" skirtą kūdrą ir į ją leidžia nuotekas iš biologinio vandens valymo įrenginių. Nors kai kuriuose valymo įrenginiuose nuotekos yra visai neblogai išvalomos ir higieniniu požiūriu nepavojingos, jose yra palyginti didelės biogeninių medžiagų koncentracijos, todėl net ir išvalytas nuotekas geriau infiltruoti į gruntą. Juk retas iš mūsu svajoja apie maudynes kad ir savame unitaze...
Vandens telkinys - savita ekosistema
Kūdra ar tvenkinys - integruota į kraštovaizdį, tačiau kartu ir at-skira, savo ritmu funkcionuojanti ekosistema. Ir kuo ji didesnė ir gilesnė, tuo stabiliau funkcionuoja, tuo daugiau galimybių joje užtikrinti gerą vandens kokybę.
Mokslininkas A. Balevičius sako, kad dabar kasimo darbų imasi daug ekskavatorininkų, kurie anksčiau kasė melioracinius griovius, tranšėjas, pamatų duobes ir yra įsitikinę, kad geba kasti vandens telkinius. Jo nuomone, renkantis kasėją labai svarbu, kad šis turėtų vandens telkinių kasimo patirties, nors kiek išmanytų vandens telkinių įrengimo principus. Nes jeigu dirbama be projekto, darbų kokybė priklauso tik nuo ekskavatorininko supratimo ir geranoriškumo.
„Geros vandens kokybės niekas negali garantuoti, tačiau, jeigu kūdra bus įrengta laikantis išvardytų pagrindinių principų ir reikalavimų, švarų vandenį joje palaikys pati gamta. Jeigu nusižengsite gamtai, teks investuoti labai daug, o trokštamo rezultato galite ir nepasiekti", - sako A. Balevičius.
Bendrovės „Geodena" direktorius Konstantin Kuzborskij mano, kad užsakovai turėtų žinoti, jog iškasus kūdrą apie porą metų vanduo joje nebus visai švarus. „Reikia, kad apačioje susigulėtų gruntas, pasikeistų vanduo. Žinoma, jeigu yra prietaka, vanduo nuskaidrėja greičiau", - pasakoja K. Kuzborskij.
Visuose vandens telkiniuose vandens kokybę prastina maisto arba biogeninių medžiagų perteklius. Maisto medžiagos atsiranda iš įvairių organinių medžiagų - tai erozijos produktai, trąšos, nuotekos. K. Kuzborskij sako, kad jeigu aplink kūdrą auga medžiai, švaraus vandens joje neverta laukti.
Kad vanduo būtų švarus, reikia stebėti prietaką - iš kur ir kaip pasipildo tvenkinio ar kūdros vanduo. Geriausias variantas, jei kūdra yra šaltiniuotoje vietovėje ir ją papildo bei praplauna švarūs šaltiniai. Tuomet tikėtina, kad kūdros vandenyje bus mažiau maisto medžiagų, jis bus šaltesnis, o toks stabdo dumblių dauginimąsi, priešinasi vandens žydėjimui. „Maudymuisi gera ekosistema - tai alkana ekosistema, o jei norite auginti karpius, maudyklės gali tekti pasiieškoti kitur", - biologines tiesas dėsto A. Balevičius.
Jis perspėja, kad žuvų perteklius irgi pavojingas. Teisybė, Lietuvos kūdrų panacėja pastaruoju metu tampantys baltieji amūrai kremta vandens augalus ir mažina telkinių užžėlimą, tačiau jeigu šių žuvų per daug - rezultatas bus atvirkščias. „Vandens augalai yra tarsi telkinio plaučiai - natūralus biofiltras. Jeigu augalų tvenkinyje nėra, o maisto medžiagų daug, jas be konkurencijos įsisavina fitoplanktonas, kuris ima intensyviai daugintis. Šio proceso rezultatas - žydintis drumzlinas vanduo", - aiškina ekologas.
Jeigu vandens telkinys didelis, mokslininkas pataria nepagailėti pinigų bendrabiologiniams, hidrocheminiams bei ichtiologiniams hidroekosistemos tyrimams, kurie parodytų, kiek vandenyje yra biogeninių medžiagų, žuvų ir augalų. Turint šiuos duomenis, galima nustatyti, ko trūksta gerai vandens kokybei, patarti, kiek ir kokių augalų sodinti, kokias žuvis veisti ir t. t. Tik kompleksiškai ištyrus vandens telkinį ir subalansavus jo ekosistemos abiotinių ir biotinių komponentų struktūrą bei funkcinius ryšius įmanoma pasiekti gerą vandens kokybę ir ją išlaikyti. Bendrų kūdroms ir tvenkiniams tinkamų principų nėra, kiekvieno vandens telkinio ekosistemos sukūrimo, subalansavimo bei priežiūros problemos sprendžiamos individualiai.