STRAIPSNIAI
Vanduo – gyvybės ir sveikatos šaltinis. Dažnam iš čiaupo bėgantis vanduo – seniai įprastas dalykas, be kurio sunkiai būtų įsivaizduojamas gyvenimas: bėgančiu vandeniu prausdamiesi pradedame rytą, dieną atliekame beveik visus buities darbus, be vandens neįsivaizduojama žmogaus mityba. Higienos specialistai sako, kad galime būti laimingi, nes Lietuvoje iš čiaupo bėgantis vanduo - sveikas gerti. Tačiau iš tiesų mūsų šalyje yra ne vienas tūkstantis žmonių, kurie namuose neturi vandens čiaupų. Dar daugiau tokių, kurie naudojasi vandeniu, semiamu iš šulinio. Šalyje jaučiamas ir nuotekų infrastruktūros trūkumas.
ES parama – tūkstančiam lietuvių
Atkreipdama dėmesį į vandenvalos ir vandentiekio situaciją šalyje ,Aplinkos ministerija, gavusi iš struktūrinių Europos Sąjungos (ES) paramos fondų lėšų, 1 mlrd. 375 mln. 880 tūkst. litų paskirstė "Vandentiekis lietuvius pasiekia už ES pinigus"
vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimo ir plėtros projektams Lietuvoje plėtoti. Dar šiek tiek pinigų buvo pridėta iš valstybės biudžeto, taigi visa vandentvarkai ir vandenvalai tvarkyti skirta suma siekia 1 mlrd. 537 mln. litų. Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros Vandenų projektų skyriaus vedėjas Edmundas Bogavičius pastebi, kad dalis paramos lėšų paskirstomos jau antrą kartą. Prasidėjus krizei pavyko sutaupyti: pigiau kainavo ne tik statybos darbai, bet ir visas pasiruošimo procesas, įskaitant projektų parengimus ir viešuosius pirkimus. Planuojama, kad baigus atlikti visus už paramą suplanuotus darbus, prie naujai įrengtų nuotekų surinkimo tinklų prisijungs 124 tūkst. 656 gyventojai. Jau šiuo metu naujomis, užbaigtomis sistemomis naudojasi 8 tūkst. 800 Lietuvos žmonių.
Projektai baigiami įgyvendinti
E. Bogavičius sako, kad naudojantis ES lėšomis bus įgyvendinti 96 projektai. Iš jų šiuo metu jau užbaigti du projektai, dar devyni projektuose baigti statybos darbai. Iki rugsėjo pabaigos statybos darbai turėtų būti baigti dar 21-ame projekte. „ES paramos įsisavinimas persirito į antrąją pusę. Projektai arba užbaigiami, arba jau įsibėgėję“, – teigė E. Bogavičius. Anot jo, vieno projekto įgyvendinimas nuo projekto dokumentų paruošimo iki statybos darbų pabaigos užtrunka maždaug 36 mėnesius, tai yra, trejus metus. „Dažnai būna, kad procesai, jeigu viskas sklandžiai vyksta, pabaigiami ir greičiau: nuotekų valymo įrenginiams pastatyti užtenka pusantrų metų, vandentiekio tinklui nutiesti – metų,“ – pasakoja E. Bogavičius. Vis dėlto, pašnekovo teigimu, būna, kad procesai užsitęsia. Esą dėl to dažniausiai galima kaltinti viešuosius pirkimus: tai jie laiku neįvyksta, tai jau įvykusį pirkimą teismui apskundžia pralaimėjusi pusė ir pan. Gera žinia bent jau ta, kad anksčiau ar vėliau darbai vis tiek prasideda.
Kaip atrenkama, kam reikia paramos?
E. Bogavičius pasakoja, kad vietovės, kurioms labiausiai reikia vandentvarkos projektų ir ES paramos, atrenkamos tradiciniu būdu: „Yra valstybinis sąrašas, kuriame Aplinkos ministerija registruoja vietoves, kuriose nėra vandentiekio, nuotekų sistemos, arba kuriose Lietuvos vietose šios sistemos labai susidėvėjusios ir reikalingos rekonstrukcijos. Paskelbus, kad pinigai skirstomi, paraiškas ministerijai teikia pačios savivaldybės. Po to pagal galimybes ir poreikius paskirstoma ES parama.“ Pašnekovas priduria, kad atrenkant vietas, kur reiktų gerinti geriamojo vandens sistemas, pirmumas suteikiamas toms vietovėms, kuriose iš čiaupų bėgančiame vandenyje gausu fluoro. „Tai dažniausiai būdinga pajūriui. Tokie projektai buvo numatyti ir įgyvendinai Klaipėdos rajone, Kretingos, taip pat Pakruojo rajonuose,“ – sako jis. Europos parama skirta visų pirmą gyventojų prijungimui prie nuotekų tinklų, tačiau jeigu prie tiesiamų tinklų yra komercinis objektas, pavyzdžiui, statoma nauja gamykla, sandėlis ar pan., žinoma, jam taip pat leidžiama prisijungti prie bendros sistemos.
Švaresnė gamta
Kalbant apie tai, kodėl ES finansuoja vandentvarką Lietuvoje, reikia pabrėžti, kad dėmesys skiriamas ne tik gyventojų sveikatai, bet ir gamtai – nors akivaizdu, kad tai susiję. Tai ypač svarbu kalbant apie nuotekų sistemas. E. Bogavičius pasakoja, kad tose vietose, kur nėra vandenvalos sistemų, nuotekos dažniausiai išpilamos į nesandarias pačių gyventojų įsirengtas nuotekų duobes, todėl jos pasiekdamos gruntinius vandenis vėl grįžta į nuotekas išpilančių žmonių, arba jų kaimynų šulinius. Dar blogiau, kai nuotekos tiesiog pilamos į upes: taip jos ne tik patenka į gruntinius vandenis, bet ir teršia pačia upes. Anot pašnekovo, panašios problemos kamuoja ne tik tuos regionus, kuriuose nėra nuotekų valymo įrenginių, bet ir tas vietas, kuriose tie valymo įrenginiai yra, bet jie pastatyti labai seniai ir niekada nerenovuoti. Taigi tiek statant naujas nuotekų valymo sistemas, tiek renovuojant senas sistemas, jose įdiegiami niauji filtrai, kurie ne tik mechaniškai išvalo nuotekas, bet ir perfiltruoja jas biologiškai. Tai kur kas geriau užtikrina, kad į aplinką patektų kuo mažiau nepageidaujamų pavojingų medžiagų.
Gyventojams trūksta sąmoningumo
Nors skaitantieji šį straipsnį, ko gero, neabejoja, vandentiekio ir vandenvalos projektų nauda tiek šaliai, tiek jos gyventojams, E. Bogavičius sako, kad lietuviams vis dėlto dar trūksta sąmoningumo – žmonės nenoriai jungiasi prie nutiestų vandentiekio ir nuotekų tinklų. „Už ES pinigus tinklai paklojami iki privataus sklypo ribos. Gyventojams į kiemą vamzdžių nevedame, jie nuo savo sklypo ribos tai turi padaryti patys, tačiau žmonėms kažkodėl atrodo, kad ir to, ką padarome, – maža“, - atvirauja E.Bogavičius. Anot jo, žmonės nenori investuoti netgi į keliasdešimties metrų vamzdžio nutiesimą savo žemėje. Jie arba nemato reikalo, kodėl turėtų atsisakyti visą gyvenimą naudoto šulinio vandens ir prisijungti prie nuotekų sistemos, arba skundžiasi neturintys tam pinigų. „Gaila, kad žmonės vangiai naudojasi parama. Jie turėtų suprasti, kad tie pinigai naudojami ne tam, kad vandentiekio ir nuotekų tinklai tiesiog būtų pakloti. Visa tai daroma dėl žmonių gerovės ir jie turėtų tuo naudotis“, – teigia E.Bogavičius.
Krizė pakišo koją
Kol kas projektų įgyvendintojams pasiekti planuotų tikslų – numatytą gyventojų prisijungimo skaičių, trukdo įvairūs dalykai. Be jau minėto gyventojų vangumo prie planų griovimo prisidėjo ir krizė. „Planuodami, kur reikia tiesti tinklus, savivaldybės numatė miestų plėtros galimybes. Daug projektų buvo numatyta didžiųjų miestų priemiesčiuose, kur buvo planuojama statyti naujus namus. Tačiau atėjus ekonomikos krizei, tiek statybų bendrovės, tiek patys gyventojai atsisakė statybų planų. Tai štai planas neįvykdomas – žmonių, kurie, kaip buvo planuojama, prisijungs prie sistemos, tiesiog nėra,“ – pasakoja E.Bogavičius. Anot jo, jeigu praėjus numatytam laikui vandentvarkos įmonės nepasieks numatytų tikslų ir neprijungs tiek žmonių, kiek reikėjo, jie privalės grąžinti jiems skirtą paramą. Padaryti darbai, žinoma, nebus nei griaunami, nei ardomi, tačiau įmones paramos grąžinimas paveiktų labai skaudžiai. Todėl reikia tikėtis, kad ekonomikos atsigavimas įpūs naujų vėjų vandentvarkos bei vandenvalos projektų plėtroje bei gyventojų sąmonėje.
2007 -2013 m. ES pinigų panaudojimas: