STRAIPSNIAI
Gręžinių įrengimas patikimas savamoksliams
Šaltinis: Statyba ir architektūra, 2012, Nr. 01, Akvilė Martinaitytė;
Trumparegiškas požiūris į vandentvarkos plėtrą gali pakenkti požeminiam Lietuvos turtui.
Lietuviai gali didžiuotis: mūsų šalyje yra gana daug ir geros kokybės požeminio vandens. Jis – vienas švariausių Europoje. Tačiau ar ilgai jis toks bus ir ar ilgai jo užteks, jei vandens gręžinius rengs kas kur ir kaip panorėjęs, o jo tiekimo keliai iki naudotojų bus nepamatuojamai ilgi ir taip pat vangiai prižiūrimi?
Gyvename šia diena
Vandens kokybės specialistai apie Lietuvos vandenį negaili gerų žodžių. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos chemijos laboratorijos vedėjas Virginijus Keturka net vadina jį lietuviška nafta, kurią galbūt kada nors pardavinėsime nemažomis kainomis. Tiesa, gera vandens kokybė nėra žmonių pastangų rezultatas – tiesiog Lietuva yra arteziniame Baltijos baseine, kuriame yra pakankamai gėlo požeminio vandens. To mums pavydi net skandinavai, milžiniškas sumas skiriantys upių ar ežerų vandeniui perdirbti į gėlą vandenį – jie neturi kitos išeities. Situacija gali pasikeisti ir mūsų valstybėje – hidrogeologai jau skambina pavojaus varpais atkreipda- "Gręžinių įrengimas patikimas savamoksliams"
mi dėmesį į problema galintį tapti chaotišką, neprofesionalų vandens gręžinių gręžimą. Bendrovės „Kauno hidrogeologija“ generalinis direktorius Algirdas Čepulis įsitikinęs, kad nuo vandenvietes ir gręžinius projektuojančių, įrengiančių specialistų kvalifikacijos priklauso, ar išsaugosime geros kokybės požeminį vandenį. „Projektavimu ir vandens gręžinių įrengimu privalo rūpintis specialistai, turintys geologo-hidrogeologo išsilavinimą. Dabar susidaro įspūdis, kad tai gali daryti bet kuris vairuotojas“, – ironizavo „Kauno hidrogeologijos“ vadovas.
Neretai trumparegiškumą rinkdamiesi, kas įrengs jų privatų gręžinį, demonstruoja patys naudotojai. „Daugeliui pagrindinis yra kainos kriterijus ir nesvarbu, jei įrengiant bus visiškai neatsižvelgiama į ateities perspektyvas“, – apgailestavo A. Čepulis.
Šią problemą įžvelgia ir Aplinkos ministerijos Žemės gelmių skyriaus vedėjas Giedrius Giparas. Tiesa, jis nesiima teigti ar neigti, kad dabartinė leidimų tirti žemės gelmes išdavimo tvarka yra per daug liberali: „Viena vertus, turime Vyriausybės pateiktas gaires dėl administracinės naštos verslui mažinimo ir Europos Sąjungos (ES) paslaugų direktyvą – šiuo atžvilgiu dokumentą reikėtų dar liberalizuoti. Kita vertus, tikimės, kad numatyti papildomi reikalavimai įmonėms, rengiančioms gręžinio projektą ir dokumentaciją, pasiteisins gręžinių įrengimo kokybės požiūriu.“
Įmonės privalės turėti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą šioms žemės gelmių tyrimo rūšims: požeminio vandens paieškai bei žvalgybai ir (arba) hidrogeologiniam kartografavimui. „Mano nuomone, gręžiniai neregistruojami ne dėl liberalios leidimų išdavimų tvarkos, bet dėl gręžinio savininko noro sutaupyti. Tačiau jie pamiršta ar tiesiog negalvoja, kad tuo pačiu neturės ir gręžinio įrengimo garantijos, neteks galimybės kreiptis į atitinkamas institucijas dėl nekokybiškai atliktų darbų“, – priminė G. Giparas.
Pavojus požeminiams vandenims
Netinkamoje vietoje ar netinkamu būdu įrengus gręžinį rizikuojama ne tik tuo, kad gali tekti investuoti papildomų lėšų į jo remontą ar net naują gręžinį. Taip galima pakenkti požeminių vandens sluoksnių struktūrai, užteršti ne tik savo, bet ir aplinkinių gyventojų vandenį. Kaimo žmonės gerai žino: jei užterštas kaimyno šulinys, negerk vandens ir iš savo – juk po žeme vanduo susisiekia. „Norint teisingai įrengti vandens gręžinį, reikia laikytis tam tikrų technologinių reikalavimų, kad požeminiai vandenys būtų apsaugoti nuo užteršimo, jei teršalų patektų į gruntinius ar paviršinius vandenis“, – aiškino bendrovės „Kauno hidrogeologija“ vadovas A. Čepulis. Gręžinį reikia ne tik teisingai įrengti, bet ir po to tinkamai prižiūrėti. Tačiau tai lieka tik žmonių sąžinės reikalas, nes rengiant būsimų vandentvarkos projektų studijas, pagal kurias vėliau ruošiamos techninės projektų sąlygos, vandens išgavimo vietos ir gręžinių būklės įvertinimo darbai nėra numatomi.
Norint sudaryti išsamų hidrogeologinį Lietuvos paveikslą, kai kurių specialistų nuomone, kiekviename gilesniame nei 50 metrų gręžinyje turėtų būti atliekami geofiziniai tyrimai, pagal kuriuos hidrogeologas galėtų tiksliai aprašyti pragręžtas uolienas, jų sudėtį, slūgsojimo intervalą, nustatyti vandens lygį, kitus duomenis. Kadangi įstatymai to nenumato, beveik niekas ir nesivargina to daryti. Aplinkos ministerijos specialistams šios problemos nėra naujiena, tačiau jų sprendimas yra užsitęsęs. Tikimasi, kad kitais metais ledai pagaliau pajudės. „Atsižvelgdama į Statybos įstatymo pakeitimus, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo projektą Aplinkos ministerija kartu su Lietuvos geologijos tarnyba, dalyvaujant socialiniams partneriams – Geologinių įmonių asociacijai – yra parengusi aplinkos apsaugos normatyvinio dokumento LAND 4-99, kuris nustato gėlo požeminio vandens gręžinių įrengimo, nadojimo, konservavimo ir likvidavimo tvarką, projektą. Šiame dokumente reikalavimų geoterminiams gręžiniams nėra, nes jau ankstesnių susitikimų ir pasitarimų metu rengiant šio teisės akto pakeitimus nutarta tokio tipo gręžinių sistemoms numatyti atskirą tvarką“, - aiškino G. Giparas. Tai planuojama padaryti 2012 metų antrą ketvirtį.
Problemos – išsprendžiamos
Didžioji dalis lietuvių kol kas problemų, susijusių su geriamuoju vandeniu, nejaučia. Didesnėje Lietuvos teritorijos dalyje geros kokybės vandens ištekliai yra pakankami. Dažniausiai iš jo tereikia pašalinti geležies perteklių, kuris, beje, nekelia pavojaus žmogaus sveikatai, bet gadina skonines vandens ypatybes ir turi rūdžių. Tačiau yra vietų, kuriose požeminio vandens nėra arba jis netinkamas vartoti dėl to, kad, pavyzdžiui, toksinių (fluorido) arba indikatorinių (sulfatų, chloridų) vandens kokybės rodiklių vertės viršija geriamajame vandenyje leistinus dydžius. Pasak vandens gręžinius gręžiančios bendrovės „Artva“ vyr. hidrogeologo Neringo Šeirio, kiekvienoje probleminėje teritorijoje gyventojų aprūpinimas geriamuoju vandeniu sprendžiamas individualiai. Galima pasirinkti, ar statyti brangiai kainuojančius vandens gerinimo įrenginius, ar kloti ne mažiau kainuojančias vandentiekio trasas iš toliau esančių geros kokybės požeminio vandens šaltinių.
Šis variantas, atkreipė dėmesį bendrovės „Artva“ direktorius Jonas Samajauskas, itin diskutuotinas, nes dideliu atstumu tiekiamas požeminis vanduo ir iš jo grįžtančios nuotekos požeminiuose tinkluose užsistovi ir genda. O jų valymas sudėtingas. Todėl įsisavinant vandentvarkos objektų infrastuktūrai įrengti likusias ir 2014-2020 metais planuojamas lėšas iš ES fondų būtų tikslinga atsisakyti dešimčių kilometrų inžinerinių tinklų klojimo ir rekonstruoti (išplėsti) esamas arba įrengti naujas vandenvietes. Tam tikslui reikėtų peržiūrėti viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros specialiųjų planų rengimo strategiją ir iš dalies koreguoti jau parengtus planus.
Gręžinius būtina atnaujinti
Buitinius vartotojus kalbos apie gerą vandens kokybę kartais erzina: įtarimų dažnam kelia rudas jo atspalvis, nemalonus kvapas ar kalkės, kuriomis apauga buitiniai prietaisai. Bet išties šios bėdos tėra smulkmena. Pagrindinė geriamojo vandens problema Lietuvoje – per didelis geležies kiekis ir Vakarų Lietuvoje gilesniuose nei 200 metrų gręžiniuose dažnai pasitaikantis per didelis fluoro kiekis. „Taip yra dėl uolienų, slūgsančių požeminiuose sluoksniuose, iš kurių gaunamas vanduo. Čia nieko nepakeisi. Naudoti tokį vandenį, atitinkamai paruoštą, tikrai galima, o nevalytas jis gali užteršti buities prietaisus, gali būti nemalonus kvapas – niekas nenori vartoti vandens su smėlio ar kitomis priemaišomis“, – pripažino A. Čepulis.
Priemaišų vandenyje gali atsirasti dėl neprižiūrimų gręžinių ar vamzdžių. Nors dabar dažniausiai tiesiami plastikiniai vamzdžiai, padedantys išvengti tokių problemų, senesniais, metaliniais, vamzdynais gali atkeliauti ir abejotinos kokybės vanduo.
„Didžioji viešojo tiekimo gręžinių dalis yra senesnė nei 30 metų, su paprasto rūdijančiojo plieno apsauginiais ir vandentiekio vamzdžiais. Senus gręžinius reikėtų renovuoti arba pergręžti iš naujo, tačiau to nė-
"Gręžinius būtina atnaujinti"
ra daroma arba daroma labai lėtais tempais“, – aiškino bendrovės „Kauno hidrogeologija“ direktorius A. Čepulis.
Šią problemą minėjo ir bendrovės „Artva“ gamybos direktorius Vidmantas Juozas Stravinskas. Pasak jo, prieš 30–40 metų įrengtiems vandens gavybos gręžiniams buvo numatytas ne ilgesnis nei 15 ar 20 metų eksploatavimo laikotarpis. Kadangi daugelis jų iki šiol nebuvo atnaujinti, pasikeitė hidrodinaminės gręžinių charakteristikos, dalis gręžinių yra smėlėti, dalis užsikimšę. Beje, Lietuva oficialiai deklaruoja siekianti, kad iki 2015 metų 95 proc. šalies gyventojų geriamuoju vandeniu aprūpintų viešieji tiekėjai. Tačiau likus trejiems metams iki nustatyto termino šie tikslai neatrodo realūs.
Neapdairus moka du kartus
Bendrovės „Artva“ specialistai atkreipia dėmesį, kad kliūtimi norint įrengti sanitarinės apsaugos zonas, išplėsti esamus arba įrengti naujus vandens gręžinius dažnai tampa laisvos žemės stygius. Ypač tai aktualu tankiai užstatytais individualiųjų gyvenamųjų namų rajonais tapusiose sodų bendrijose. Dėl to tikslinga išsaugoti aplink vandenvietes (gręžinius) esančius laisvus žemės plotus.
Įvairių projektų vykdytojai įprastai deklaruoja, kad rūpinasi vandens gavybos gręžinių būkle, jų statybos planavimu ir gerinimu, tačiau kartais tai lieka tik kalbos. Pavyzdžiui, Kalniškių vandenvietėje Kretingos rajone ir Mosėdžio vandenvietėje Skuodo rajone, pasak bendrovės „Artva“ direktoriaus J. Samajausko, vandens gerinimo įrenginių statybos darbų pirkimo dokumentuose pateikta informacija apie požeminio vandens gavybos gręžinius ir jų būklę neatitinka tikrovės. ES lėšomis finansuojami brangiai kainuojantys statybos darbai numatomi hidrogeologiškai neištirtose vietose, kuriose požeminio vandens ištekliai nustatyta tvarka neįvertinti ir neaprobuoti. Dėl to pradėjus statybos darbus kartais paaiškėja, kad naudotojams planuojamo tiekti geriamojo vandens esamais gręžiniais išgauti yra neįmanoma, o naujų gręžinių įrengimas jau įvykusio pirkimo dokumentuose ir sąmatoje nenumatytas.
J. Samajauskas pastebėjo, kad naujų gręžinių įrengimas ar esamų pergręžimas rengiamuose vandenviečių vandens gerinimo įrenginių statybos ar rekonstrukcijos projektuose numatomas retai. Dažniausiai tokiuose projektuose tariami gręžinių rekonstrukcijos darbai apsiriboja fiziškai ir morališkai pasenusiuose gręžiniuose esančios vandens siurbimo sistemos (giluminio siurblio, vandens pakėlimo kolonos) pakeitimu, gręžinio žiočių sutvarkymu (hermetizavimu) ir vandens lygio daviklio sumontavimu.
Jau minėti tam tikri gręžinių būklės ar iš jų išgaunamo vandens kokybės trūkumai, atsiradę dėl ilgalaikio gręžinių eksploatavimo, gali likti nepastebėti ir rekonstrukcijos darbų metu nepašalinti. Tuomet atlikus projekte numatytus ir ES lėšomis finansuotus darbus paaiškėja, kad įrengta šiuolaikiška vandens gerinimo sistema negali normaliai ar ekonomiškai funkcionuoti dėl nepatenkinamos gręžinių būklės ar iš jų išgaunamo vandens kokybės. Tada įmonės būna priverstos ieškoti papildomų lėšų tikrajai požeminio vandens gavybos gręžinių rekonstrukcijai, t. y. jiems pergręžti. Taip atsitiko Pakruojo miesto vandenvietėje, kurioje pastatyti šiuolaikiški vandens gerinimo įrenginiai negalėjo tinkamai funkcionuoti, kol nebuvo įrengtas naujas daugiau nei 200 metrų gylio vandens gręžinys, kainavęs per 100 tūkst. litų.